Atrodytų, kad menas reikalauja pasinerti į gilų neapibrėžtumą. Dažnai sakoma, kad norint kurti reikia mokėti jausti o tik paskui tą jausmą paversti kūriniu. Tačiau būda ir taip, kad preciziškai tikslių mokslų atstovas kur kliautis reikia logika ir aiškumu yra nuostabus kylantis Druskininkų miesto menininkas. Pristatome Jums Profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ apskaitininko modulinės profesinio mokymosi mokinę, grupės „Sidabro“ narę, smuikininkę Gabiją Raškauskaitę. Kalbiname ją apie jos gyvenimo siekius, norus, kūrybos proceso subtilybes.
Kaip manote, ar gera muzika atsiranda per kančią? Kaip atrodo Jūsų grupės kūrybinis procesas?
Jei kalbėtume apie kančią, kaip apie emociją, iš kurios kyla idėja kūriniui, nesutikčiau. Muzika yra nuostabi tuo, kad perteikia įvairiausius jausmus, o šiltus ir šviesius jausmus keliančiai muzikai kančia nebūtina. Jie greičiau atsiranda mielų prisiminimų dėka. Kita vertus, norint pasiekti gerų, kokybiškų rezultatų, geram muzikantui kančia tampa nesvetima, mat reikia paplušėti, norint pateikti klausytojui puikiausią galimą variantą. Mūsų grupėje „Sidabro“ taip pat tenka pasikankinti visiems nariams. Ir bandant kurti, ir bandant perprasti kitų idėjas. Bet stengiamės, mokomės ir taip po mažą žingsnelį drauge einame bendru kūrybiniu keliu.
Koks jūsų santykių balansas tarp mokslų, menininkės gyvenimo ir asmeninės buities?
Pastarąjį laikotarpį, kai galėjau vienu metu ir dirbti, ir mokytis, ir užsiimti muzika, drąsiai pavadinčiau pilnavertiškiausiu per visą gyvenimą. Dabar, kai dienotvarkė užversta repeticijomis, paskaitomis, išmokau planuotis laiką taip, kad, regis, paroje iš kažkur atsiranda dar pora papildomų valandų pailsėti, ar net į protmūšį po darbo nueiti.
Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka šeima? Ar palaikė jūsų pasirinkimą tapti atlikėja?
Dažniausiai pasikliauju tik savo galva ir priimu sprendimus pati, net jei jie ir prieštarauja aplinkinių nuomonei. Bet mano šeima visuomet buvo ir bus tie žmonės, kurie pastūmėjo mane tinkama linkme. Taip ir atsidūriau scenoje: mama mane, ketverių su puse metų mergaitę, nuvedė mokytis į muzikos mokyklą. Tad galiu ne tik pritarti tam faktui, kad šeima palaikė mane, bet ir yra kalta dėl to, jog tapau atlikėja.
Kokia jums atrodo MC „Žirmūnai“ Pietų Lietuvos filialo bendruomenė? Ar susilaukėte palaikymo iš jos kai nusprendėte šalia apskaitininkės specialybės rinktis muzikos kelią?
Nors darbas mūsų mokymo programai vyksta nuotoliniu būdu, man tai nesukliudė pažinti, kokie nuostabūs, palaikantys ir šilti žmonės susibūrę šiame MC „Žirmūnų“ filiale. Tiesą sakant sugalvojau mokytis čia, nes iš pažįstamų gavau rekomendacijas, jog „Žirmūnų“ mokymo centre labai lanksčiai ir supratingai žiūri į dirbančius moksleivius. Ir tikrai nenusivyliau, nes buvo suteiktos visos sąlygos pasivyti bendramokslius, net ir turint daugybe kitų veiklų.
Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai? Galbūt jau turite pasiekimų kuriais didžiuojatės?
Visi šie išvardinti aspektai yra tarsi varikliukas, padedantis kurti. Bet tai tik pagalba. Kiekvienas esame unikalus, todėl ne visiems būtini šie dalykai. Man asmeniškai labai gera išgirsti gražų žodį po koncerto, taip pat daug gerų emocijų sukelia teigiama žiūrovų reakcija pasirodymo metu. Nuoširdi žmogaus šypsena – pats didžiausias pasiekimas, svarbesnis už visus apdovanojimus.
Kaip manote, ar „kurti gali kiekvienas?“. Turiu omenyje išmokti kūrybos, o ne iškart gimti su tuo gebėjimu.
Pagal kažkokį šabloną tikrai visi sugebėtume ką nors sukurti. Čia kaip išmokti skaičiuoti, bent jau atlikti elementariausius matematinius veiksmus. Visai kas kita yra kūryba iš savęs, kuomet sugebi perteikti tai, kas yra užprogramuota viduje, o ne tik tai, ką diktuoja aplinka. Mūsų visuomenė yra labai sukaustyta ir todėl daugeliui yra neįmanoma užduotis pradėti kurti kažką savito, nes paprasčiausiai nežinome, kaip išsilaisvinti iš to mus varžančio kiauto.
Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi žmonės?
Žmonės vienaip ar kitaip padeda tobulinti manąją asmenybę. Dirbu barista kavinėje „Caffeine“, todėl per dieną tenka bendrauti su daugybe žmonių. Labai patinka analizuoti kitų elgesį įvairiose situacijose ir iš jų pasimokyti.
Kaip kilo mintis pradėti groti?
Jau nuo mažens buvau linkusi į muziką: pasiėmusi mamos puodus mušdavau juos kaip būgnus, išgirdus dainą šokdavau pagal ritmą ir panašiai. Bet gal svarbesnis buvo tas lūžio taškas, kada iš tiesų panorau groti savo malonumui. Tai nutiko jau po muzikos mokyklos baigimo, kuomet formavosi mano klausomos muzikos stilius: internete vis matydavau kitų žmonių atliekamus taip vadinamus „koverius“. Pagalvojau, kadangi smuiką turiu, tai kodėl nepabandžius? Natų mano mylimiausioms dainoms ne visada sugebėdavau rasti, todėl įjungiau klausą ir pradėjau atkurdinėti jas pati. Po to išmokau improvizuoti, na ir tą akimirką tarytum peršokau nematomą barjerą – suvokiau, kad muzika man nebėra tik kitų kompozitorių parašyti kūriniai, kad muziką pagaliau galiu kurti ir pati.
Kas Jums svarbu gyvenime ir kūryboje?
Mano požiūris į gyvenimą kiek skiriasi nuo daugumos. Kuomet aplinkiniai siekia karjeros aukštumų, bando užsidirbti kalnus pinigų, aš tiesiog bandau savęs neperspausti ir gyventi gyvenimą džiaugiantis mažais dalykais. Lygiai taip pat ir muzikoje vengiu pompastiškumo, nerealių siekių, stengiuosi mąstyti kuo paprasčiau ir artimiau širdžiai.
Ar galėtumėte pasitraukti iš muzikos?
Jei kada pajusiu tokį poreikį, kad reikia sustoti, norisi pertraukos – pasitrauksiu. Tikrai žinau, jog kai bus tinkamas momentas – sugrįšiu, gal net su didesniu užsidegimu groti.
Kas Jus įkvepia?
Druskininkų miškai, vaikystėje skaitytos pasakos apie laumes ir raganas, gamtos stichijos bei kitų atlikėjų kūryba.